Kino filmai

Lietuvių kinas 1990–2003 metais

Iki 1990 m. Lietuvos kinematografas buvo vienas iš ryškiausių nacionalumo, tautos savasties, identiteto liudytojų. Nepaisant daugybės kompromisų, sąlygotų "geležinės uždangos" sindromo ir cenzūros, ši meno sritis masinio žiūrovo sąmonėje įsitvirtino per aktorių asmenybes, kurie tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo pažymėti kitokio mentaliteto ženklu, lyg ir simbolizuojančiu Vakarų kultūrą. Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Antanas Šurna ir kiti, padedami tokių režisūros meistrų, kaip Vytautas Žalakevičius, Almantas Grikevičius, Raimondas Vabalas, Marijonas Giedrys, Arūnas Žebriūnas, liudijo savo šalies savastį ir kitoniškumą.

Ypatingą vietą nacionaliniame kine iki 1990 m. užėmė lietuviška dokumentika (rež. Robertas Verba, Rimtautas Šilinis, Henrikas Šablevičius), kurios poetinės išraiškos individualizavo šią kino rūšį, suasmenino tikrovės suvokimą. Aštuntojo ir devintojo dešimtmečių kinas padarė didžiulę įtaką ir mūsų dienomis dominuojančiai autorinei poetinei dokumentikai, kuriamai šių kino meistrų: Audrius Stonio (Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos, Europos kino akademijos "Felix" laureatas), Valdo Navasaičio, Arūno Matelio, Rimanto ir Julijos Gruodžių, Janinos Lapinskaitės, Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių. Šie dokumentinio kino autoriai yra ne kartą apdovanoti garbingais prizais, būtent jie dažniausiai tarptautiniuose festivaliuose ir forumuose atstovauja lietuviško dokumentinio kino sampratai, kuri puoselėja individualybės žvilgsnį į supančią realybę.

Ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuviškas kinas nuo 1990 m., t.y. per jau daugiau kaip dešimt nepriklausomybės metų, galutinai įtvirtino režisieriaus – autoriaus – individualybę ir išpuoselėjo visais laikais Lietuvos kine svarbų vaizdo kultūros prioritetą. Svarbiais jo puoselėtojais, saugotojais šalia režisierių vadintini įvairių kartų kino operatoriai: Algimantas Mikutėnas, Viktoras Radzevičius, Rimvydas Leipus, Vladas Naudžius. Režisieriaus individualybė ir vizualinės kultūros dominantė nulėmė tai, kad lietuviškas kinas pastaraisiais metais yra nuolatinis didžiausių ir garbingiausių pasaulinių festivalių svečias. Lietuviškas filmas, nesudalyvavęs Kanų, Venecijos ar Berlyno festivalyje, – retenybė. Vienas iš daugiausiai dirbančių (padedamas užsienio prodiuserių) ir ryškiausiai atskleidžiančių pastarojo dešimtmečio vaidybinio lietuviško kino veidą pasaulyje režisierių yra Šarūnas Bartas, simboliškai kine debiutavęs filmu "Praėjusios dienos atminimui" kaip tik tais metais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Būtent Šarūnas Bartas pirmasis įkūrė Lietuvoje nepriklausomą studiją "Kinema", kuri ir pradėjo griauti Lietuvos kino studijos kūrybinį monopolį. Šiandien Lietuvos kino struktūrą lemia nepriklausomos studijos, o Lietuvos kino studija, kaip kūrybinis susivienijimas, yra tik viena iš kino kūrybos vietų (vis dėlto paminėtina, kad ji bendradarbiauja su užsienio partneriais ir organizuoja Lietuvoje užsienio filmų gamybą, teikia gamybos paslaugas). Lietuvoje veikia Lietuvos kinematografininkų sąjunga, vienijanti profesionalus kinematografininkus į gildijas, kurios daro įtaką kino politikos srityje Lietuvoje. Neseniai įsikūrė Lietuvos kino operatorių asociacija. Jos tikslas – ginti kūrybines, autorių ir finansines operatorių teises. Jau metus Lietuvoje veikia kiną kaip vieną iš prioritetinių kultūros sričių deklaruojantis Kino įstatymas. Lietuvos kinas daugiausia finansuojamas iš biudžeto lėšų. Per metus pagaminami 1-2 vaidybiniai filmai (bet pastaraisiais metais šį skaičių lėmė režisieriaus Šarūno Barto filmai, kuriuos finansiškai rėmė užsienio partneriai), vidutiniškai 10 dokumentinių, 5–6 animaciniai filmai po 5–7 min.

Garsiausio pasaulyje šiandienos vaidybinio kino režisieriaus Šarūno Barto kinas nusakomas kaip filosofinis, amžinas vertybes apmąstantis kinas. Nuo pat savo pirmojo vaidybinio filmo "Trys dienos" Bartas vengia susieti savo herojų pojūčių ir pasaulio pažinimo trajektorijas su konkrečia vieta ar aiškiu siužetu. Jo filmų veiksmas vyksta Kaliningrade ("Trys dienos"), Sibire ("Mūsų nedaug"), Maroko dykumose ("Laisvė"), režisierius prakalbina šių erdvių peizažus, jie tampa visaverčiais herojais pasakojimuose apie keliones, kurių tikslas – pažinti save. Filmuose, kurie filmuoti Lietuvoje ("Koridorius", "Namai"), Bartas labiau asmeniškesnis, tačiau ne ką mažiau abstraktesnis siužeto prasme. Čia taip pat dominuoja realybės faktūrų, žmogaus pojūčių spektro analizė. Vaidybinį kiną Bartas derina su dokumentinio, net, sakytum, antropologinio kino elementais. Už savo filmus Bartas apdovanotas FIPRESCI, Ekumeninių žiuri prizais garbingiausiuose pasaulio festivaliuose.

Vaidybinių filmų per pastarąjį dešimtmetį sukurta nedaug. Paminėtini Valdo Navasaičio "Kiemas" ir Kristijono Vildžiūno "Nuomos sutartis". "Kiemas" – žmonių ir liūdnų likimų mozaika, tam tikra prasme tęsia reflektuojančio kino liniją, o tai, kad jis grįstas asmeniniais prisiminimais, suteikia jam detališkumo. Filme pagrindinį tėvo vaidmenį vaidinantis aktorius Donatas Banionis yra tarsi savotiška jungiamoji grandis tarp vakar dienos ir šiandienos lietuviško kino. "Nuomos sutartis", itin sėkmingai ir daug rodyta tarptautiniuose festivaliuose bei forumuose (pasaulinė premjera įvyko Venecijos tarptautiniame festivalyje), – pirmas ir kol kas vienintelis vaidybinis lietuviškas filmas, tiesiogiai kalbantis apie naujuosius laikus ir juose gyvenančius žmones. Filmo herojė – savarankiška moteris, jos gyvenimo pasikeitimai ir drama sutampa su pokyčiais šalyje: moters vidinei laisvei prireikia nemažai dvasinių pastangų.

Lėti ritmai, ilgi kadrai, sugestyvūs žvilgsniai išties yra pagrindiniai lietuviško kino bruožai, tarp kurių paminėtinas ir tarsi programiškas nekalbumas. 1990 m. į kiną atėjusi režisierių karta – ir vaidybinio, ir dokumentinio kino – savo nepasitikėjimą žodžiais ir siužetais labai stipriai išreiškė teigdami vaizdo, nuotaikos prioritetus.

Tačiau Bartu, jo bei jaunesnės kartos režisierių darbais vaidybinis kinas anaiptol neapsiriboja. Vytauto Žalakevičiaus mokinys ir oponentas – penkiasdešimtmetis režisierius Algimantas Puipa. Būtent jo šeimyninis istorinis rytprūsių XIX a. epas "Elzė iš Gilijos" tapo vienu iš labiausiai žiūrimu kino teatruose filmu 2000 metais. Nevengiantis šmaikščiai eksperimentuoti lietuvių liaudies sakmių temomis, dirbantis su mėgėjų teatro aktoriais ir vienas iš pirmųjų pabandęs į vaizdo juostą perkelti kino juostos estetines galimybes Algimantas Puipa savo filmais "Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo", "Trys mylimos" paįvairino, atšviežino nacionalinės televizijos filmų repertuarą. Jo kino filmai "Žaibo nušviesti" ir "Vilko dantų karoliai" remiasi nacionaline literatūra ir tradiciniu lietuvių kinui poetiškai hipertrofuotu vaizdingumu. Tautinės ir istorinės temas kine vysto režisierius Gytis Lukšas ("Žemės keleiviai", "Mėnulio Lietuva"). Duoklę lietuvių partizanų, kovojusių prieš sovietų okupaciją, temai pabandė atiduoti kino juostoje "Vienui vieni" garsus teatro režisierius Jonas Vaitkus.

Atskiro dėmesio nusipelno šiandienos lietuvių dokumentinis kinas, kuris ne tik tęsia garsias lietuviškos poetinės dokumentikos tradicijas, puoselėtas Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, bet ir papildo jas naujų šiuolaikiškų intonacijų. Būties problemos, netradiciniai žmonių likimai – dokumentininkų Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių dokumentinių filmų "Iliuzijos", "Šičionykštė", "Būti" ir kt. objektas. Nacionalinės dvasios persmelkti poetiniai Julijos ir Rimanto Gruodžių etiudai "Šeimyna", "Pirtis", "Kaliausė". Filmai esė, lyg eilėraščiai, lyg pojūčių impresijos – tai Audriaus Stonio kinematografas. Režisierius už filmą "Neregių žemė", labai stipriai teigiantį nematomas ir neįvardijamas žmogaus dvasios bei patirties vertybes, buvo apdovanotas garbinga Europos kino akademijos "Felix" premija (1992). Su ironija, lyg derindamas aukštuosius ir žemuosius gyvenimo "žanrus", pretenduodamas į vienintelį absurdistą – dokumentininką, realybę apžvelgia režisierius Arūnas Matelis ("Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį", "Autoportretas", "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą"). Ryškūs keistuoliai, originalai, meninės sielos – režisierės Janinos Lapinskaitės filmų "Venera su katinu", "Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis" bei kitų herojai. Dokumentiniame kine maždaug tolygiai pasiskirsčiusios jėgos tarp kino metraštininkų (režisieriai Rimtautas Šilinis, Algirdas Tarvydas, Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis) ir minėtų autorinės dokumentikos meistrų, kurių gretas sulig metais papildo ir jauni autoriai (Giedrė Beinoriūtė, Oksana Buraja).

Animacijos specialistai dirba kartu su užsienio kinematografininkais (studija "Vilanima"), kuria įvairių kartų animacininkai: įvairiais prizais apdovanoti už originalią stilistiką Ilja Bereznickas ir Nijolė Valadkevičiūtė, jaunieji animacininkai – Jūratė Leikaitė, Algirdas Selenis, Ieva Bunokaitė. Šiuolaikinė animacija – palyginti jauna kino rūšis Lietuvoje, kurios finansavimą dar labai sunkiai pakelia valstybė. 2003 m. Vilniuje įvyko pirmas tarptautinis animacinių filmų festivalis "Tirindis". Lietuvos dailės akademijoje prieš kelerius metus pradėti ruošti animacijos specialistai.

Šiandien Lietuvoje laukiame vaikiškos šiuolaikinės pasakos "Jonukas ir Grytutė" (rež. V.V. Landsbergis) premjeros, kartu su vokiečių kinematografininkais kuriamas filmas apie žydų gyvenimą Vilniaus gete (rež. Audrius Juzėnas), naują filmą "Septyni nematomi žmonės" prancūzų prodiuserių padedamas kuria Šarūnas Bartas.

Kasmet su Europos kino kontekstu supažindina Lietuvoje vykstantis kino forumas "Vilniaus pavasaris", su netradicinėmis mažosiomis kino formomis pažintį skatina tarptautinis festivalis "Tinklai". Kinematografininkai savo ateitį sieja su Europos šalių kino erdve, bendros gamybos su įvairiomis šalimis galimybėmis.
Informacija iš: http://www.mediadesk.lt

Kino ir tv postprodukcija ››