Šilkografija

 Terminas turi dvi šaknis: “šilko” ir “grafija” (graikų kalba : Grafe-rašymas, vaizdavimas). Tai reiškia, kad pavadinimas kilęs iš darbo, susijusio su šilko dekoravimu, arba dekoravimu šilko pagalba. Tradiciškai manoma, kad šilkografija atsirado Kinijoje. Gipotezės apie kinišką šilkografijos kilmę remiasi tuo, kad pats šilkas atsirado šioje šalyje ištisus dvylika šimtmečių prieš Kristų. Tačiau tiesioginų įrodymų dėl šalies kur atsirado šilkografija- neturime.

 Remiantis kai kuriais istoriniais faktais, galima manyti, kad šilkografija atsirado netoli Viduržiemio jūros, jei tiksliau tarp Mesopotamijos ir Finikijos. Kai kurie ypatingi sutapimai rodo, kad šilkografijos, kuri tada skaitėsi meno rūšimi, paslapčių saugotojais buvo būtent finikiečiai.

 Archeologiniai radiniai ir istorijos tyrinėjimai rodo, kad finikiečiai ( arba kažkuri kaimyninė šalis) atrado būdą išgauti piešinius ant audinio ypatingų technologijų dėka, kurios aišku neturi nieko bendro su šiuolaikinėmis. Tačiau rodo “ dauginimo” sistemos atsiradimą, atvaizdo atkartojimo sistemos gimimą. Tų laikų šilkografija tai technologija, kuri atkartodavo nesudėtingus piešinius ypatingų matricų, “štampų” dėka. Ant gaminio, specialiais tamponais, pagamintais iš įvairių audinių, būdavo užnešami dažai.

 Metodas akivaizdžiai patobulėjo tik praėjus ištisus 18 amžių, kažkur 1185-1333 metais Kamakuros mieste ( Nipon sala), tuometinėje Japonijos sostinėje. Šiame mieste tuomet ypatingai sužydėjo menai, tame tarpe ir spauda. Buvo dekoruojama samurajų ginkluotė, papuošimai arkliam ne tik trafaretiniu metodu, bet ir genialia naujove. Kadangi sudetingesni piešiniai išpjaustyti kaip trafaretas neišlaikydavo visumos, tad jie būdavo klijuojami ant savotiško sietelio, kuris buvo iš žmogaus plaukų siūlelių, įtemptų ant medinio rėmelio. Naudojant šį būdą trafaretinis atvaizdas išlaikydavo visumą, o kada tamponas sumirkytas dažuose prisispausdavo prie audinio, plonyčių plaukelių ant piešinio nesimatydavo.

 Viduramžių Europoje stebime šio metodo išplitimą, ypatingai XVI amžiaus pabaigoje Anglijoje ir Prancūzijoje. 1750 metais Žanas Papiljonas pradėjo gaminti tapetus metodu, kurį pavadino Pochoir. Jau XVIII amžiuje šitas menas išplinta beveik visose pasaulio šalyse ir ypač Amerikoje, kur naudojant šį metodą dekoravosi baldai, sienos, audiniai metalo gaminiai.

 Didžiulis žingsnis pirmyn buvo padarytas 1907 metais, kada kažkoks Simon iš Mančesterio užpatentavo spausdinimo per šilko audinį procesą. Šilką jau buvo galima daug stipriau įtempti, atsirado dydžių stabilumas, dažų užnešimui guminių volelių panaudojomas (vėliau ir dabar naudojami guminiai rakeliai). Išradimas buvo katalogizuotas SILK SCREEN PRINTING pavadinimu (angl. – spausdinimas šilko tinkleliu).

 Šiek tiek technologijos.

Todėl šiuolaikinis “šilkografijos” pavadinimas yra jaunas. Nuo to meto, kada buvo išrastas minėtas spausdinimo per šilkinį sietelį būdas, prasidėjo spausdinimas ant bet kokio pagrindo gaminių: audiniai, keramika, popierius, medis, plastikas, lipdukai, ir įvairiausio “plauko” nestandartinė produkcija, tokia kaip pavyzdžiui automobilių numeriai, kelio ženklai arba gesintuvai.

 Šilkografija - tai sistema technologijų, kurios leidžia užnešti storą sluoksnį dažų arba pastos, atsiranda reljefas, ypatingas (jei reikia) blizgesys, spalvų sodrumas. Ištiesų, dažo sluoksnio storis net iš tolo negali būti lyginamas su kitais spaudos būdais. Ofsetinė forma užneša ant kreidinio popieriaus nuo 1 iki 2 mikrono dažų sluoksnį. Šilkografinėje spaudoje vidutiniškas dažų sluoksnis eina nuo 10/12 mikronų iki 500 ir dar didesnio dažų sluoksnio (daugkartinis užnešimas).

 Atsiradus kompjuteriams supaprastėjo formų gaminimas, prieš spausdinant turime turėti formą, matricą, trafaretą, kurio pagalba bus išgautas vaizdas. Šilkografijos trafaretas paruošiamos labai paprastai: kompiuteryje suformuotas vaizdas specialiu aparatu (imagesetter) išvedamas ant skaidrios juostos. Per šią juostą apšviečiama forma, kurioje užsifiksuoja vaizdas. Forma susideda iš rėmo aptraukto labai tankiu poliesterio tinkleliui ir foto polimero, kuris užtepamas ant tinklelio specialiu būdu. Apšvietus iš formos išsiplauna neapsišvietusi foto polimero dalis, o apšviesta dalis sutvirtėja. Jei reikia kelių spalvų daroma atskira forma kiekvienai spalvai. Šilkografijoje naudojama ypatingai plati gama ir įvairias fizikines ir chemines savybes turintys dažai: fluorescentiniai, putojantys, šviečiantys tamsoje, termoaktyvūs, turintys savyje įvairių metalų plastikų, silikonų, klijų ar kitų konkrečiu atveju reikalingų cheminių medžiagų. Tam naudojama rankinė, pusiau automatinė arba pilnai automatinė įranga.

 Šilkografijoje kaip niekur kitur gausu įvairių efektų – pavyzdžiui galima sukurti gražų dekoratyvinį aukšto reljefo efektą dedant specialius dažus, kurie iškyla kaip mielinė tešla.