Šilkografijos galimybės

Šilkografija- trafaretinis spaudos būdas, technologiškai nėra lengvas, tačiau teoriškai nereikalauja labai brangios įrangos, todėl pats prieinamiausias. Pasaulinėje rinkoje galima pamatyti daugybę produkcijos kur yra panaudotas šilkografijos metodas. Visko, kur panaudojamas šis nuostabus spaudos būdas, neįmanoma išvardyti. Bet pabandysim:

• Spauda ant bet kokios rūšies popieriaus, kartono, bet kokia spalva.
• Vizitinės kortelės, firminiai blankai ir vokai.
• Bukletai, plakatai, afišos, padėkos, diplomai, sertifikatai, pakvietimai, kalendoriai,.. ir pan.
• Etiketės maisto ir ne maisto gaminiams.
• Pakuotė.
• Knygų viršeliai, spauda ir ant išleistų knygų.
• Plastikinės kortelės.
• Spauda interneto kortelių, kortelių žaibiškom loterijom su nutrinamu sluoksniu.
• Spauda ant lipduko.
  
• Spauda ant polietileno, pakuotė, reklaminiai paketai, paketai drabužiams.
• Spauda ant džiuto maišų (cukrus, miltai).
• Spauda ant kompaktinių diskų.
• Spauda ant dangtelių, kamštelių.
• Spauda ant tušinukų, žiebtuvėlių, pakabukų, suvenyrų, ženkliukų.
• Spauda ant plastmasinės taros (įvairiausios talpos).
• Ant audinio, marškinėliai, vėliavos, gairelės, kepurės, darbo rūbai, chalatai ir pan...
• Spauda ant apvalių paviršių: buteliai, bokalai, gesintuvai, tušinukai, puodeliai, parfumerijos talpos.
• Ant metalo, stiklo, plastiko, medžio.
• Speciali spauda ant ciferblatų, mikroschemų, prietaisų panelių.
• Kilimėliai kompiuterių pelytėm.
• Ant oro balionėlių. Kelio ženklai, rodyklės, iškabos.

Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Šilkografijos panaudojimo sritis be galo plati. Ši technologija labai reikalinga ir labai paprasta. Galima spausdinti praktiškai ant bet kokių medžiagų- nuo polietileno paketų iki raketų korpusų.

Istorija

Terminas turi dvi šaknis: “šilko” ir “grafija” (graikų kalba : Grafe-rašymas, vaizdavimas). Tai reiškia, kad pavadinimas kilęs iš darbo, susijusio su šilko dekoravimu, arba dekoravimu šilko pagalba. Tradiciškai manoma, kad šilkografija atsirado Kinijoje. Gipotezės apie kinišką šilkografijos kilmę remiasi tuo, kad pats šilkas atsirado šioje šalyje ištisus dvylika šimtmečių prieš Kristų. Tačiau tiesioginų įrodymų dėl šalies kur atsirado šilkografija- neturime.

Remiantis kai kuriais istoriniais faktais, galima manyti, kad šilkografija atsirado netoli Viduržiemio jūros,
jei tiksliau tarp Mesopotamijos ir Finikijos. Kai kurie ypatingi sutapimai rodo, kad šilkografijos, kuri tada skaitėsi meno rūšimi, paslapčių saugotojais buvo būtent finikiečiai.

Archeologiniai radiniai ir istorijos tyrinėjimai rodo, kad finikiečiai ( arba kažkuri kaimyninė šalis) atrado būdą išgauti piešinius ant audinio ypatingų technologijų dėka, kurios aišku neturi nieko bendro su šiuolaikinėmis. Tačiau rodo “ dauginimo” sistemos atsiradimą, atvaizdo atkartojimo sistemos gimimą. Tų laikų šilkografija tai technologija, kuri atkartodavo nesudėtingus piešinius ypatingų matricų, “štampų” dėka. Ant gaminio, specialiais tamponais, pagamintais iš įvairių audinių, būdavo užnešami dažai.

Metodas akivaizdžiai patobulėjo tik praėjus ištisus 18 amžių, kažkur 1185-1333 metais Kamakuros mieste ( Nipon sala), tuometinėje Japonijos sostinėje. Šiame mieste tuomet ypatingai sužydėjo menai, tame tarpe ir spauda. Buvo dekoruojama samurajų ginkluotė, papuošimai arkliam ne tik trafaretiniu metodu, bet ir genialia naujove. Kadangi sudetingesni piešiniai išpjaustyti kaip trafaretas neišlaikydavo visumos, tad jie būdavo klijuojami ant savotiško sietelio, kuris buvo iš žmogaus plaukų siūlelių, įtemptų ant medinio rėmelio. Naudojant šį būdą trafaretinis atvaizdas išlaikydavo visumą, o kada tamponas sumirkytas dažuose prisispausdavo prie audinio, plonyčių plaukelių ant piešinio nesimatydavo.

Viduramžių Europoje stebime šio metodo išplitimą, ypatingai XVI amžiaus pabaigoje Anglijoje ir Prancūzijoje. 1750 metais Žanas Papiljonas pradėjo gaminti tapetus metodu, kurį pavadino Pochoir. Jau XVIII amžiuje šitas menas išplinta beveik visose pasaulio šalyse ir ypač Amerikoje, kur naudojant šį metodą dekoravosi baldai, sienos, audiniai metalo gaminiai.

Didžiulis žingsnis pirmyn buvo padarytas 1907 metais, kada kažkoks Simon iš Mančesterio užpatentavo spausdinimo per šilko audinį procesą. Šilką jau buvo galima daug stipriau įtempti, atsirado dydžių stabilumas, dažų užnešimui guminių volelių panaudojomas (vėliau ir dabar naudojami guminiai rakeliai). Išradimas buvo katalogizuotas SILK SCREEN PRINTING pavadinimu (angl. – spausdinimas šilko tinkleliu).

Šiek tiek technologijos.

Todėl šiuolaikinis “šilkografijos” pavadinimas yra jaunas. Nuo to meto, kada buvo išrastas minėtas spausdinimo per šilkinį sietelį būdas, prasidėjo spausdinimas ant bet kokio pagrindo gaminių: audiniai, keramika, popierius, medis, plastikas, lipdukai, ir įvairiausio “plauko” nestandartinė produkcija, tokia kaip pavyzdžiui automobilių numeriai, kelio ženklai arba gesintuvai.


Šilkografija- tai sistema technologijų, kurios leidžia užnešti storą sluoksnį dažų arba pastos, atsiranda reljefas, ypatingas (jei reikia) blizgesys, spalvų sodrumas. Ištiesų, dažo sluoksnio storis net iš tolo negali būti lyginamas su kitais spaudos būdais. Ofsetinė forma užneša ant kreidinio popieriaus nuo 1 iki 2 mikrono dažų sluoksnį. Šilkografinėje spaudoje vidutiniškas dažų sluoksnis eina nuo 10/12 mikronų iki 500 ir dar didesnio dažų sluoksnio (daugkartinis užnešimas).

Atsiradus kompjuteriams supaprastėjo formų gaminimas, prieš spausdinant turime turėti formą, matricą, trafaretą, kurio pagalba bus išgautas vaizdas. Šilkografijos trafaretas paruošiamos labai paprastai: kompiuteryje suformuotas vaizdas specialiu aparatu (imagesetter) išvedamas ant skaidrios juostos. Per šią juostą apšviečiama forma, kurioje užsifiksuoja vaizdas. Forma susideda iš rėmo aptraukto labai tankiu poliesterio tinkleliui ir foto polimero, kuris užtepamas ant tinklelio specialiu būdu. Apšvietus iš formos išsiplauna neapsišvietusi foto polimero dalis, o apšviesta dalis sutvirtėja. Jei reikia kelių spalvų daroma atskira forma kiekvienai spalvai. Šilkografijoje naudojama ypatingai plati gama ir įvairias fizikines ir chemines savybes turintys dažai: fluorescentiniai, putojantys, šviečiantys tamsoje, termoaktyvūs, turintys savyje įvairių metalų plastikų, silikonų, klijų ar kitų konkrečiu atveju reikalingų cheminių medžiagų. Tam naudojama rankinė, pusiau automatinė arba pilnai automatinė įranga.

Šilkografijoje kaip niekur kitur gausu įvairių efektų – pavyzdžiui galima sukurti gražų dekoratyvinį aukšto reljefo efektą dedant specialius dažus, kurie iškyla kaip mielinė tešla.

Ofsetas, skaitmeninė spauda, šilkografija.
Šilkografijos pranašumai.

Labiausiai paplitę vizitinių kortelių spausdinimo būdai yra: ofsetinis, šilkografija ir skaitmeninis.
Kokybiškos vizitinės kortelės gamyba yra ilgas ir sudėtingas procesas, prasidedantis nuo užsakančio vizitinę kortelę pageidavimo suformulavimo ir toliau vyksta tam tikra eiga, kuri priklauso nuo pasirinkto spausdinimo būdo. O pasirinkti šį būdą nėra lengva, tačiau derėtų žinoti, kad vizitinė kortelė - Jūsų stiliaus ar atstovaujamos firmos atspindys. Nenustebinsime, pasakydami, jog pagal vizitinę kortelę susidaromas pirmas įspūdis apie jos savininką. Ir kaip tvirtina psichologai, tam įspūdžiui sudaryti pakanka 15 sekundžių. Vizitinė kortelė yra viena labiausiai matomų rinkodaros priemonių. Todėl siūlyčiau spausdintis vizitines tik šilkografiniu būdu.

Šiai dienai, dėl aštrios konkurencijos, šilkografinių vizitinių kaina nėra aukšta. Šilkografija- rankų darbas, prestižas, kokybė, spalvų sodrumas ir reljefas. Yra, ir bus visada labiau vertinama, nei sakykime skaitmeninė spauda printeriu.

Šiuo metu daug firmų vadovų, bei vadybininkų bruka klientam skaitmeninę spaudą. Nes tai atneša greitą pelną, mažos darbo sąnaudos. Aišku klientą, kuris nėra šios srities profesionalas gal ir pavyksta įtikinti. Tačiau derėtu prisiminti, kad bet kuris printeris naudoja CMYKa. Spalvos yra skaidomos ir spausdinama yra rastru. Skaitmeninėje spaudoje neįmanoma uždėti lokalios spalvos. Todėl firminės spalvos gaunasi „murzinos“. Spausdinant rastru negali būti naudojamas storas dažų sluoksnis, nes spalva uždengs spalvą. Tokio reljefo, spalvų ryškumo, atsparumo kaip šilkografijoje joks printeris dar ilgai neišgaus.

Skaitmeninė spauda
turi savotišką privalumą, gebėjimą vienu metu spausdinti keturiomis spalvomis. Tai daro procesą pigesniu. Kai kurios naujos, brangios skaitmeninės mašinos gali suteikti dažui neblogą blizgumą. Tačiau vis tiek jos negali spausdinti ant slidžių paviršių, pavyzdžiui lipduko, nėra dengimo, bejėgės prieš tekstūruotą paviršių. Išlieka ir visi anksčiau minėti trūkumai. Klientui pageidaujant mūsų dirbtuvės gali pasiūlyti ir skaitmeniniu būdu spausdintų vizitinių.
Ofsetinę spaudą naudojame, kai reikia pagaminti didelį kiekį vienodų kortelių už santykinai mažą kainą, arba jei neįmanoma jų atspausdinti skaitmeniniu būdu (pavyzdžiui, jei reikia spausdinti ne CMYK, o Pantone spalvomis).

Dar šiek tiek apie šilkografiją...

Jau minėjau, kas liečia pagrindą ant kurio spausdinama šilkografijoje, galima perskaityti sąrašą iš tūkstančių medžiagos pavadinimų. Kasdien gaminiai iš plastiko, metalo, geležies atsiranda rinkoje ir būtent kasdien šilkografijos meistrai rodo nemažą išradingumą eksperimentuodami, ieškodami tinkamų šiai produkcijai dažų, spausdinimo metodų.

Pagrindo forma negąsdina šilkografijos nes spausdinama ne tik ant plokščių dirbinių, bet ir ant tušinukų, bokalų, puodelių, lėkščių, prietaisų panelės, tapetai, laikrodžiai, priekiniai ir galiniai automobilių stiklai, padėklai, skėčiai, pripučiami balionai, automobilių tentai. Ir pagaliau kas liečia spausdinimo dydžius: jei pasakytume, kad jie begaliniai būtume neteisūs. Tačiau teoriškas spausdinamo ploto dydis labai didelis. Mums belieka paimti norimo dydžio rėmą, aptraukti šilkografiniu tinklu ir galima spausdinti, kodėl gi ne?

Yra šilkografų kurie kasdien spausdina 9x4 metro formatus (!!), o kai kas ir dar didesnius. Tai verčia manyti apie šilkografijos įvairiapusiškumą ir apie sunkumus, kuriuos nugali meistriškumas ir patirtis. Pabaigai norėčiau dar kart paminėti šilkografijos, šio plataus ir ypatingo spaudos metodo pranašumus:

• proceso paprastumas;
• galimybė spausdinti ant įvairaus tipo medžiagų;
• storas (reljefinis) dažų sluoksnis ir specifinis, šilkografinis dažų ryškumas bei spalvos sodrumas;
• spaudo ilgaamžiškumas;
• ekonomija spausdinant mažus ir vidutinius tiražus;
• ypatingi sprendimai, neįmanomi kituose spaudos būduose ir esant vienodai kainai, geresnis dažų dengiamumas, ryškumas, atsaparumas.